G. Žiemelis: „Kuomet klausia, kaip tapti manimi, atsakau – ugdykite toleranciją rizikai“
TOP
2019 11 20 11:38

Rinktis karjerą aviacijoje kviečia spalvingos ir mirksinčios reklamos, todėl išskleisti sparnus ir pajusti skrydžio romantiką nori ne vienas jaunuolis, nes dangus – ne riba. Tačiau kokia tikroji įtakingiausio, žymiausio ir jauniausio regiono aviatoriaus karjeros kaina? Kaip tampama Gediminu Žiemeliu? Apie idėją, aistrą ir adrenaliną verslui - išskirtinis Vilmos Vaitiekūnaitės interviu su Avia Solutions Group įkūrėju bei valdybos pirmininku Gediminu Žiemeliu.

– Gediminai, pradėsiu nuo tiesaus ir atviro klausimo – kaip tapti jumis? Papasakokite, prašau, apie savo asmenybės formavimąsi ir kelius, atvedusius ten, kur šiuo metu esate.

– Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo tarybiniais metais. Augau ribotomis sąlygomis, tėvai buvo sąžiningi žmonės, todėl labai nepasiturintys. Mes gyvenome itin kukliai, 50 kvadratinių metrų bute keturiese. Neturėjome nei sodo, nei jokio kitokio turto. Laikas bėgo nuo atlyginimo iki atlyginimo: tėtis važinėjo su Zaporožiečiu, kol man suėjo 14 metų. Pamenu tą alkio jausmą. Būtent jis yra viena savybių, glūdėjusių manyje. Alkio jausmas.

Dabar manęs gana dažnai klausia, kaip atsiranda verslumo genas? Manau, tai daugybės mažų faktorių visuma. Visų pirma, aš mėgstu riziką. Esu įsitikinęs – verslininkas turi pasižymėti padidinta tolerancija rizikai. Pavyzdžiui, uždirbę 100 tūkstančių eurų, 90 procentų žmonių nusipirks kokį nors daiktą. Aš, tuo tarpu, pirmus savuosius 100 tūkstančių investavau į vertybinius popierius ir akcijas. Nors tada net nelabai supratau, kur aš tuos pinigus sudėjau ir kas iš to bus.

Vėliau vieni investavo į bitkoinus, kiti dar kitur. Apie save galiu pasakyti – turiu padidintą toleranciją rizikoms. Žinoma, metai bėga, klaidos ir papildoma patirtis tą riziką daro protingesnę, įžvalgesnę, tačiau ji išlieka. Taip vyksta augimas. Pastebėjau, kad daliai verslininkų dėl vienokių ar kitokių priežasčių sulaukus tam tikro amžiaus tolerancija rizikai sumažėja ir jie nustoja augti arba net bankrutuoja. Aš manau, svarbiausia yra jausti alkį, rizikuoti ir nuolat veikti. Jei šiandien nusprendei imtis verslo, o rytoj susiruoši į penkių savaičių išvyką po kalnus – viskas gerai. Tačiau greičiausiai nutolsi nuo idėjos ir netobulėsi. Tuomet reikėtų galvoti apie verslo pardavimą ir vartotojišką gyvenimą, nes neprižiūrimas verslas, kai neinama koja kojon su laiku ir nuolat nesimokoma, gali tapti problema.

Man taip pat labai padėjo nepertraukiamas mokymasis ir žinių siekis. Taip kinta ir tolerancija rizikai, keičiasi galimybės, atsiveria naujos. Vienas pagrindinių mano reikalavimų vadovams yra saviugda (angl. „self-educated“). Nuolat jiems primenu – būtina eiti kartu su laiku.

Kokią dar savybę išskirčiau, leidusią man tapti manimi? Bene svarbiausia, aš nemąstau vartotojiškai. Sudėtinga apibūdinti, kas tai yra: man neegzistuoja daiktai, namai, automobiliai ar lėktuvai. Svarbiausias yra loginis mąstymas – kaip darbo priemonė. Aš nesu visiškai prisirišęs prie buities, galbūt tai lengva pasakyti, bet ji man nesvarbi.

– Ko gero, turite apie ką galvoti ir be buities. Kas dar jus veda pirmyn?

– Prisimenu, kai buvau gal penkiolikos, pareidavau iš mokyklos ir vienus drabužius numesdavau vienur, kitus – kitur. Visur jų būdavo pilna. Mama man sakydavo: „Kaip bus sunku tavo žmonai – esi toks netvarkingas“. Ir aš iš tikrųjų esu netvarkingas, apie buitį visiškai negalvoju. Tačiau tai nereiškia, kad nesirūpinu aplinkiniais ar gyvenu betvarkėje. Aš taip planuoju, kad man nereikėtų vaikščioti į skalbyklas, plovyklas, vežti artimuosius į ligonines, poliklinikas ir panašiai. Čia kaip kiaušinis ir višta – gali pats susitvarkyti namus, vežti tėvus, bet tą laiką gali ir išnaudoti prasmingiau. Pavyzdžiui, advokatai labai gerai paskaičiuoja – viena jų darbo valanda kainuoja 200, 300 ar 400 eurų. Taip pat nuvežimo ar valymo paslaugą gali nusipirkti pigiau, samdydamas žmogų už mažesnę kainą.  Manau, racionalumas laiko bei buities prasme leidžia labai efektyviai ir daug nuveikti per 15–16 paros valandų. 

Tai taip pat atsako į klausimą, kaip tapti manimi. Pirmus dešimt verslo metų aš dirbau po 17–18 valandų, kartu kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Dabar matau jauną direktorių, kuris ateina pas mane patarimo ir sako: „Aš darysiu viską, tik patark man, skirk laiko“. Paskambinu jam šeštadienį ir klausiu: „Ką veiki?“. Jis: „Šiandien ten nuvažiavau, sekmadienį – kitur“. Ir taip tris mėnesius iš eilės.  Tuomet jam ir sakau: „Gal tu ne verslininku būk, o brangiu vadybininku“. Tačiau brangus vadybininkas yra tiesiog vykdytojas – labai geras žodis, apibūdinantis tolerancijos rizikai atsisakymą. Kai esi ramus dėl kapitalo ir uždirbtus pinigus investuoji į gerą savo laiko praleidimą. 95 procentai žmonių yra tokie.

Pastebėjau, kad per 22-ejus savo verslo metus vienaip ar kitaip esu įtraukęs įvairius žmones į akcininkų tarpą. Visi nori būti manimi ir tai yra gerai, mėgstu šią savybę. Su žmogumi išdirbęs penkerius metus, „padovanoju“ akcijų paketą. Ir labai dažnai – bam – praeina keli mėnesiai, jis akcijas parduoda, susitvarko butą, namą ir tada vėl nori būti manimi. Tuomet ir klausiu: „Kodėl tu viską pardavei?“. Ir prasideda: „Tai čia namą reikėjo susitvarkyti ir panašiai“. Tada sakau: „Būdamas 32-iejų ir jau turėdamas 15 milijonų, aš padariau tik vieną dalyką – pastačiau namą ir užrašiau jį savo vaikų motinai. Ir tėčiui pastačiau namą. Mano buitis yra tokia. Jei neturi tolerancijos rizikai, o uždirbtus pinigus suvartoji – niekada nebūsi manimi“. 

– Tačiau investicija į gražų gyvenimą ir buitį taip pat yra investicija. 

– Pasakysiu kitaip: turi pinigus investuoti ne į gerą buitį, o į verslą ir rizikuoti galbūt net viską prarasti. Aš viską nuomojausi – tai iki šiol dar darau su butu Maskvoje, nes tai, ką uždirbu, investuoju į verslo plėtrą, akcijas. Išgirstu: „Tada mano kaip vykdytojo atlygis, sakykim, kokie 5–10 tūkstančių“. „Mano atlyginimas yra 6,5 tūkstančio“, – atsakau. „Tu gi turi daug akcijų, tau nusispjauti“. Bet palaukit – aš iš įvairių projektų uždirbtus pinigus investavau ir pirkau akcijas, didinau kapitalą, rizikavau nekurdamas savo buities. Pinigus, kuriuos tu pravalgei, aš pasidėjau. Kol pirkai namus – juos pasistačiau tik tuomet, kai investicijos uždirbo pelną, tačiau iš pradžių rizikavau prarasti viską. 

2009-aisais beveik bankrutavau. Jei nebūčiau išvykęs į Lenkiją, jei nebūčiau padaręs IPO, sulaukęs 32-iejų de facto būčiau bankrutavęs. Ir tai yra mano tolerancijos rizikai rezultatas. Kitas aspektas – finansinė krizė. Kai diskutuojam apie atlygio formą, man taip pat svarbus atlyginimas, tačiau, jei perku akcijas, tai darau pinigais, kuriuos sukaupiau rizikuodamas ir nekurdamas savo buities bei gerovės. Pavyzdžiui, aš neturiu namo kaip Gediminas Žiemelis. Turiu įmonių daiktus, tačiau namo – ne. Kiek mūsų vadovų juos turi? Visi beveik. Visi. Čia rizika ir tolerancija jai – ar investuoji į namus, ar į akcijas. Jei į akcijas, tuomet iš tų jų dividendų gali pasistatyti namą, bet gali ir viską prarasti, kaip nutiko ir man 2009-aisiais. Toks yra kelias. Žinoma, kai sulauki 45-erių, turi būti susikūręs tam tikrą gerovę, tačiau augant, būnant 25-erių, 27-erių, 30-ties, reikia nebijoti prisiimti rizikos.  

Matau jaunus žmones, kurių esu mentorius, ir stebiu – apsisprendimas pirkti namą ar akcijas, juos pavers arba brangiais vadybininkais, arba akcininkais. Vos 5 procentai žmonių yra visuomenės variklis, todėl reikia apsispręsti, ar juo būsi. Aišku, egzistuoja milžiniškas aplinkos spaudimas, šeima, sutuoktiniai, tėvai, vaikai. Tačiau tai tik sutirština spalvas ir padeda atsiskleisti, kiek turima tolerancijos rizikai. 

 Pamenu, 1999-aisias, kai įkūriau pirmą įmonę, visus sukauptus pinigus investavau į tuo metu besikuriančią „Hermis Capital“ – žinoma tokia bendrovė ar ne? Dar pasiskolinau 100 tūkstančių eurų iš draugų, aplinkinių, nes turėjau patikimo skolininko reputaciją. Ir atėjęs pas mamą paklausiau: „Jei viską prarasiu, ar tu manęs neišvarysi iš namų?“. Ji sako: „Baik tu“. Net nesuprato, ką aš ketinu daryti, ir nieko nebeklausė. Mano tėvai, iki kol sulaukiau kokių 26-erių, net nežinojo, koks sėkmingas verslininkas tapau per penkerius metus. Iš tų 200 tūkstančių eurų uždirbau 5,6 milijonus litų, 2005-aisias parduodamas „Hermis Capital“ akcijas. Tai buvo 7 kartų augimas. Kai žurnalistas paklausia, kaip jūs padidinote kapitalą 2 kartus per metus, atsakau – čia ir yra tolerancija rizikai: nekuri savo gerovės, o ja rizikuoji.

Grįžkime prie buities ir pirmo namo. Mano sūnus gimė 2006-aisias, kai man buvo 29-eri. Pastačiau namą 2007-aisiais, užrašiau vaikų motinai ir pasakiau: „Jei mano verslui kažkas atsitiks, šeima nenukentės“. Visas turtas, kurį turėjau, išskyrus įmonės akcijas, visuomet buvo atiduodamas. Man jo nereikia, nes kaip turtas jis nereikalingas. Esu visiškai ne vartotojas.

– Gediminai, esate komandinis ar individualus žaidėjas? Ar bendrystė buvo svarbi jūsų kelyje?

– Galima kalbėti labai sparnuotai – esame komanda ir panašiai. Aš visada labai norėjau turėti jaunesnį arba vyresnį brolį, artimiausią draugą. Bet, tiesą sakant, mane pavyti yra labai sunku – taip dažniausiai nutikdavo.

Aš gerai ir greitai mokausi. 15-os nekalbėjau anglų kalba, o dabar ja rašau prezentacijas. Nebaigiau aviacijos mokslų, bet per kančias, kraują, nežinojimą, pyktį tas žinias gavau, o loginis mąstymas sudėliojo viską į lentynas. Komanda su mano augimu labai pasikeitė: žmonių, kurie prieš 22-ejus metus buvo kartu ir dirbo „Žvilgsnyje“, liko labai nedaug. Labai retai būna, kad net šalia esantys, pavyzdžiui, sutuoktiniai, auga kartu. Kodėl žmonės skiriasi? Neliko draugystės, interesai nesutapo, augo skirtingais tempais – todėl.  

Aš esu komandinis žaidėjas, mėgstu dalintis. Jei kažkas iš manęs perims lyderystę, būsiu labai patenkintas, nes vadybą itin gerai sutvarkiau. Ir tai įmanoma – pasiekus aukštumas, kai aplink tave yra aukščiausio lygio IQ profesionalai, tu jau pats konkuruoji. Visada turėjau tikslą į komandą įtraukti tikslinius specialistus, turinčius žinių, kurių stokoju pats. Galiu sau tai leisti, nes verslas yra brandus. Kai jį auginau, neturėjau žmonių, dirbančių šalia ir su manimi šeštadieniais bei sekmadieniais 10 metų. Todėl pavyti mane būtų labai sunku.

– Tokių žmonių atranka tikriausiai įvyko labai natūraliai?

– Jie tiesiog manęs nepavijo, nespėjo kartu, o ir jiems nereikėjo. Natūraliai. Pirmasis mano įmonės direktorius buvo grupiokas. Jis greitai „iššovė“ – dabar gyvena JAV ir, baigęs verslo vadybos magistrą, persikvalifikavo į mediciną. Keista, tiesa? Tai žmonėms galbūt viso šito nereikėjo. Ir manęs dažnai klausia: „Kam viso to reikia?“. O aš galvoju, nei man reikia, nei nereikia: natūralus gyvenimo būdas – tampi toks, turi daug, už begalę įmonių atsakai, patinka, ką darai, yra aistra, adrenalinas ir natūraliai tampi to dalimi.

– Ar įsivaizduojate save savaitę nedarantį nieko?

– Jooo.

– O ar pavyksta?

– Neįdomu. Prasmės nėra. Pailsėsi, nupjausi žolės hektarą. Pjauni ir galvoji: kiek kainuoja nupjauti vieną kvadratinį metrą, kiek kainuoja mano laikas? Tuomet suprantu – eikvoju laiką ir darau neteisingą darbą. Daug kas sako, kad balansas reikalingas gyvenime. Reikia turėti hobį, savo malonumui ką nors veikti. Aš taip ir nesusiradau sau hobio. Galbūt jis yra sporto vadyba. Man patinka, nes viskas sukasi apie skaičius. Tai paprasčiausia vadyba, tačiau ne visiškai verslas.

– O kodėl NBA klubas, bet ne kita sporto šaka? Taip mylite krepšinį?

– Todėl, kad nesuprantu jokios kitos sporto šakos, pavyzdžiui, futbolo. Tačiau išmanau apie krepšinį. Jei man reikėtų surinkti futbolo komandą, kad ir koks gražus žaidimas bebūtų, aš nesuprantu sprendimo kriterijų. Be to, futbolas yra pasipuikavimo priemonė ir joks klubas nedirba pelningai, skaičiuojant matematiškai. Joks.

– Ar tai nėra tiesiog brangus bilietas į aukštesnį bendravimo lygį?

– Taip, tai brangus bilietas, bet esmė ne ta. Futbolas neturi aiškių taisyklių – kiekvienais metais vis daugiau pinigų, žaidėjai vis brangsta ir brangsta, klubai neturi algų „kepurės“. Yra įvairios rekomendacijos, tačiau, pavyzdžiui, Amerikoje 108 milijonų yra komandos atlyginimų lubos. Pirk kokius tik nori žaidėjus – Lebroną už 40 milijonų, Durantą dar už 40 ir tau liks 20 milijonų visiems kitiems likusiems žaidėjams. Viskas. Turi surinkti komandą, o kuris iš jų milijoną algos gaus irgi pačiam nuspręsti reikės. Pavyzdžiui, Europoje žaidžiantys yra „sukontraktuoti“ NBA komandų, reikės mokėti išpirkas, iš kur surasi dar 10 žaidėjų? Ir tokia tvarka sureguliuoja, kad negali surinkti visų žvaigždžių į vieną komandą, o visi klubai dirba pelningai. Skaičiai. Suprantu krepšinį – pats penkerius metus žaidžiau.

– Grįžkime į 2009-uosius: kas buvo sunkiausia, kai labai mažai žmonių norėjo dirbti su jumis?

– Sunkiausia? Manau, kad žievės turėjimas. Verslininkas negali būti silpnas, pažeidžiamas. Giliai širdyje visi esame žmonės, bet privalai turėti visai kitokią toleranciją daugeliui dalykų, logiką, pragmatiškumą. Šie dalykai ir blogi, ir geri. Kai gyvenimas atsiunčia išbandymą, aš visada pagalvoju, kad tai velniškai nervina, tačiau be dramos, teigiamai. Prieš 2009-uosius į mus visi žiūrėjo kaip į didelę organizaciją, norėjo kartu dirbti, buvo daugybė projektų ir pasiūlymų. O 2009-aisias, kai viskas krito ir lūžo, visi išsilakstė, tapome toksiški. Kad ir dabar: cituoja kelerių metų senumo VSD pažymas ir baksnoja pirštais: „Ar jums čia neskaudu? Ar jums neblogai?“. Tikrai ne, nusispjauti – tai yra dar vienas išbandymas ir reikia suprasti, kam jis skirtas, kaip šitoje aplinkoje dirbti.

O bankrutuoti trisdešimties yra labai gerai. Trumpas vos per 18 metų bankrutavo 6 kartus. Manau, tai geros pamokos, reikia gauti „guzų“, bet nedaug žmonių sugeba tai praryti ir eiti toliau. Aš tikiu, kad man Dievas davė tokią savybę, jog nesvarbu, kaip gyvenimas pakiša koją, atsistoji ir bėgi toliau. Ir vis tiek kažkur nubėgsi. Toks mano vidinis variklis, kurį sunku paaiškinti.

– Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti?

– Labai sunku atsakyti. Jei vaikystė būtų buvusi gera, neturėčiau alkio jausmo. Be jo stokočiau tolerancijos rizikai. Būčiau baigęs prestižinius mokslus – galvočiau kitaip. Nieko nenorėčiau pakeisti. Viskuo, ką turiu, esu labai patenkintas. Aš norėčiau artimesnių santykių su savo sūnumis. Bet, vėlgi, ir čia yra išbandymas, kurį gaunu. Kol dirbau ir kūriau verslą, laiko sūnums galbūt skyriau per mažai. Tačiau vis tiek tikiu – kažkas teigiamo iš to bus. Gal jie taps savarankiškesni, o gal priešingai. Iš tiesų, nieko nenorėčiau pakeisti.

– Pabaigai, ko palinkėtumėte mūsų jauniems kolegoms, svajojantiems tapti jumis?

– Palinkėčiau atsakyti sau į klausimą: ar esate pasiruošę sudėti visus savo pinigus į projektą bei atsisakyti geresnio gyvenimo ir galbūt viską prarasti? Ar esate pasiruošę, turėdami 10 milijonų, pasiskolinti dar 20, investuoti, vystyti verslą ir atsisakyti komforto? Jei taip, tuomet galiu būti jūsų mentorius.  

Ar man buvo skaudu, kai išsilakstė kartu dirbę žmonės? Taip, buvo skaudu. Bet yra teigiama pusė – gerai, kad išsilakstė. Įsivaizduokit: būtų bankrotas, kai man penkiasdešimt. Tada jau nebeatsikelčiau, nes tolerancija rizikai mažėja, kartu menksta pragmatiškumas, nebegali mesti visų pajėgumų. Kitoks būtų mąstymas.

Rubrika po straipsniu